/English

Naujienos

Atgal

Kreditorių galimybės prieš „švaistūną“ bankroto administratorių?

2021 03 30

VMI skelbia, jog į nukentėjusių nuo COVID-19 įmonių sąrašą šiuo metu patenka daugiau nei 70 tūkst. bendrovių. Dalis šių įmonių finansinių sunkumų neįveiks ir bankrutuos negrąžinusios dalies savo turimų skolų. 

Iškėlus bankroto bylą, teismas paskiria nemokumo administratorių, kuris perima bankrutuojančios įmonės turto valdymą, naudojimą ir disponavimą, užtikrina šio turto apsaugą, gina visų kreditorių, taip pat ir pačios bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoja ir atlieka būtinus bankroto proceso darbus.

Praktikoje pasitaiko atvejų, kai administratorius yra nesąžiningas ar neatsargus, o savo veiksmais padaro žalą bankrutuojančiai įmonei ir jos kreditoriams. Pavyzdžiui, iš įmonės sąskaitos išgrynina lėšas, kurias panaudoja savo nuožiūra be kreditorių pritarimo. Tokia kreditoriams ir pačiai bankrutuojančiai bendrovei padaryta žala turi būti atlyginama, kai nustatomos trys aplinkybės: žala (nuostoliai), neteisėti administratoriaus veiksmai ir priežastinis ryšys tarp žalos ir veiksmų.

Kreditoriai, kurie pastebėjo, jog administratorius iššvaistė bankrutuojančios įmonės lėšas, turi teisę reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo.

Žalos padarymo faktas pasireiškia bankrutuojančios įmonės turto praradimu. Anksčiau minėtu atveju, kai lėšos tiesiog „išgryninamos“, faktinei aplinkybei nustatyti pakaks banko sąskaitos išrašo.

Administratoriaus veiksmų neteisėtumo faktas minėtu atveju pasireiškia netinkamu bankrutuojančios įmonės lėšų naudojimu. Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 66 straipsnyje nustatyta, kad nemokumo administratorius bankroto proceso metu valdo, naudoja bendrovės turtą ir juo disponuoja. Tačiau ši norma neįtvirtina administratoriaus  teisės disponuoti bankrutavusiai įmonei priklausančiomis lėšomis savo nuožiūra, kadangi bankrutavusiai įmonei priklausančių lėšų naudojimas yra giežtai reglamentuotas tame pačiame nemokumo įstatyme.

Teismų praktikoje susiduriama su atvejais, kuomet administratorius, mėgindamas išsisukti nuo žalos atlyginimo, įtikinėja teismą, jog lėšas išsigrynino bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidoms apmokėti, išgrynintomis lėšomis vykdė normalią įmonės veiklą (pavyzdžiui, perskolino šias lėšas kitiems asmenims). Teismai išaiškino, jog administravimo išlaidų dydį nustato teismas keldamas bankroto bylą, o vėliau kreditoriai. Todėl administratorius negali administravimui naudoti daugiau nei yra numatyta ir savo nuožiūra skirstyti įmonės pinigus. O sudarydamas kitus sandorius, susijusius su įmonės turtu, administratorius daugeliu atvejų turi gauti kreditorių pritarimą ir įsitikinti, ar jo ketinama vykdyti veikla atitinka šios įmonės vykdomos komercinės veiklos kriterijų.

Trečioji aplinkybė, kurią būtina nustatyti minėtoje situacijoje, yra, ar žala, kurią patyrė kreditoriai ir/ar bankrutuojanti įmonė atsirado būtent dėl administratoriaus neteisėtų veiksmų.

Tiek teismas, tiek įstatymai nurodo, jog administratorius yra savo srities profesionalas, kuriam teisės aktais nustatyti specialieji kvalifikaciniai reikalavimai, taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, jį saisto specialiosios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai. Dėl to bankroto administratorius turi veikti itin sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai, kad bankroto procedūra būtų maksimaliai naudinga kreditoriams ir bankrutuojančiai įmonei.

Jei administratorius šių reikalavimų nesilaiko, visada galite konsultuotis su teisininkais ir reikalauti žalos atlyginimo.