Pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymą (toliau – JANĮ) yra numatyta juridinio asmens vadovo arba likvidatoriaus pareiga inicijuoti nemokumo procesą juridiniam asmeniui. Juridinio asmens vadovas nemokumo procesą inicijuoja pateikdamas pranešimą kreditoriams jų gyvenamosios vietos ar buveinės adresu arba pateikdamas pranešimą elektroninių ryšių priemonėmis.
Pranešime turi būti nurodoma juridinio asmens neįvykdyta prievolė ir pažymima, kad jeigu per šiame pranešime nurodytą terminą nebus sudarytas susitarimas dėl pagalbos arba priimtas sprendimas bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka, juridinis asmuo kreipsis į teismą dėl restruktūrizavimo arba bankroto bylos iškėlimo.
Įstatymas taip pat numato ir terminus, per kuriuos pranešime nurodyti veiksmai gali būti įvykdyti – ne trumpesnis kaip 15 dienų ir ne ilgesnis kaip 30 dienų terminas nuo pranešimo įteikimo kreditoriui dienos.
Pastebėjome, jog praktikoje (tiek vadovams, tiek ir teismams) kyla klausimas, ar bendrovės nemokumo procesą inicijuojantis bendrovės vadovas turi siūlyti kreditoriams sudaryti susitarimą dėl pagalbos. Vertinant įstatymo nuostatas, mūsų nuomone, diskrecijos teisė dėl susitarimo sudarymo priklauso kreditoriui.
Nemokumo procese, kurį inicijuoja bendrovės vadovas, pagrindinė jo prievolė yra informuoti kreditorius, kad bendrovė yra nemoki, todėl jei kreditoriai nepasinaudos savo diskrecinėmis teisėmis, bus kreipiamasi į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo. Diskrecinės kreditoriaus teisės – bendrovei siūlyti arba nesiūlyti bei sudaryti arba nesudaryti susitarimą dėl pagalbos.
Susitarimas dėl pagalbos – tai sandoris, todėl jam yra taikomos sandorių sudarymą reglamentuojančio teisės normos, vadinasi, šalys privalo elgtis sąžiningai, o sandoris turi atitikti jų valią. Dar daugiau, susitarimas (susitarimai) dėl pagalbos iš esmės turi išspręsti bendrovės nemokumo klausimą. Štai, pavyzdžiui, jei bendrovė turi dešimt kreditorių su panašaus dydžio kreditoriniais reikalavimai, o susitarimą dėl pagalbos sutinka sudaryti tik vienas ar du kreditoriai, šie susitarimai iš esmės nepadės išspręsti bendrovės nemokumo klausimo, ir iš principo neatitiks nemokumo proceso principų.
Todėl tais atvejais, kai bendrovė nebevykdo veiklos ir nemato galimybės ateityje sėkmingai ją vykdyti, bendrovės vadovas, pateikdamas pernešimą kreditoriams dėl bendrovės nemokumo proceso inicijavimo, neprivalo pateikti susitarimo dėl pagalbos projekto ar konkretaus reikalavimo (pvz., atsisakyti 75 proc. kreditorinio reikalavimo), taip pat neprivalo siūlyti sudaryti susitarimą dėl pagalbos.