/English

Naujienos

Atgal

Nekonkuravimo susitarimams keliami aukšti reikalavimai

2020 12 02

Nekonkuravimo susitarimu vadinamas darbuotojo įsipareigojimas tam tikrą laikotarpį po darbo sutarties nutraukimo nekonkuruoti su buvusiu darbdaviu. Tai reiškia, kad darbuotojas, įsidarbinęs pas kitą darbdavį, pažada nedirbti darbo, kuris tiesiogiai konkuruotų su buvusio darbdavio vykdoma veikla. 

Reikalavimai nekonkuravimo susitarimui yra įtvirtinti Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – DK), tačiau ne visi darbdaviai šių reikalavimų laikosi, o dalis jų apskritai atsisako sudaryti tokio pobūdžio susitarimus. Šalims sudarant nekonkuravimo susitarimus, jie turi atspindėti abiejų šalių valią. Be to, toks susitarimas turi būti atlygintinas, nes juo suvaržomos darbuotojo galimybės dirbti pagal savo specializaciją.
 
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, atsižvelgiant į verslo modelių ir teisinių formų įvairovę, taip pat į įstatymo leidėjo siekį liberalizuoti darbo santykius, DK nustatyta pareiga apibrėžti, kokia konkrečiai veikla darbuotojui draudžiama užsiimti, gali būti aiškinama plačiau. Atsižvelgdami į konkrečios industrijos poreikius, įprastas praktikas ir kitus reikšmingus aspektus, darbdaviai ir darbuotojai turi turėti galimybę patys susitarti dėl konkuruojančios veiklos apibrėžimo ar elementų, kurie jiems atrodo reikalingi ir reikšmingi konkrečioje industrijoje. Tik taip gali būti užtikrinamas tokių susitarimų veiksmingumas.
 
Kadangi darbo rinkai būdinga specializacija, asmuo yra konkurencingas ne savaime, o tam tikroje srityje ar srityse. Įstatymas nekonkuravimo susitarimus leidžia sudaryti tik su darbuotojais, kurie turi specialių žinių ar gebėjimų. Pagrįsta manyti, kad būtent tos konkrečios žinios ir gebėjimai yra esminė savybė, kuri daro jas turintį asmenį konkurencingą darbo rinkoje. Tai taip pat yra kriterijus, sukuriantis nekonkuravimo su darbdaviu poreikį. Kai asmuo netenka galimybės naudotis kompetencijomis ir gebėjimais, kurie daro jį konkurencingą darbo rinkoje, tai tokio asmens galimybės susirasti savo kvalifikaciją atitinkantį darbą mažėja, o tokio darbo nedirbant, jis gali prarasti turėtą kvalifikaciją.
 
Todėl šių santykių specifiškumas lemia kompensacijos už nekonkuravimą teisinio reglamentavimo būdą, t.y. imperatyvią DK darbdavio pareigą mokėti kompensaciją („turi būti apibrėžta“, „turi būti mokama“) ir  aukštus kriterijus darbuotojams, su kuriais gali būti sudaromi nekonkuravimo susitarimai.
DK įtvirtina:
 
1. specialių žinių ar gebėjimų kriterijų,
2. jų galimumo būti pritaikytiems konkuruojančioje su darbdaviu veikloje kriterijų ir
3. žalos darbdaviui kriterijų.
 
Taip pat įstatymų leidėjas įtvirtino kompensacijos procentinio dydžio kartelę – ne mažiau kaip 40 procentų darbo sutarties pasibaigimo metu buvusio darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio.
 
Kitas svarbus aspektas yra tas, kad nekonkuravimo susitarimu galima susitarti dėl nekonkuravimo darbo santykių laikotarpiu ir (arba) po darbo santykių nutraukimo. Po darbo santykių pasibaigimo nekonkuravimo laikotarpis negali trukti ilgiau kaip dvejus metus. Nekonkuravimo laikotarpis privalo būti nustatytas susitarime dėl nekonkuravimo.
 
Apibendrinant, AVOCAD rekomenduoja prieš sudarant nekonkuravimo susitarimus tinkamai apibrėžti konkuruojančią veiklą bei įvertinti galimų rizikų ir kompensavimo mechanizmo santykį.