/English

Naujienos

Atgal

Ar vaiko gyvenamoji vieta gali būti nustatyta tik su vienu iš tėvų?

2022 07 12

Vis garsiau kalbama apie lygiavertę tėvystę, kai po skyrybų vaikai gyvena vienodą laiką su abiem tėvais, ir jos privalumus. Psichologų studijos nustatė, kad toks režimas geriausias vaikų psichologinei sveikatai, savijautai ir vystymuisi po tėvų skyrybų. Pagal šiuos rodiklius lygiavertė tėvystė nedaug nusileidžia vaiko gyvenimui neišsiskyrusioje šeimoje ir žymiai lenkia vaiko, gyvenančio tik su vienu iš tėvų, rodiklius. 

Lygiavertės tėvystės idėja populiarėja ir Lietuvoje. Ilgus metus vyravęs modelis, kad po skyrybų vaikai lieka gyventi tik su mama, o tėtis su vaikais bendrauja, pasiimdamas juos tam tikromis dienomis (dažniausiai kas antrą savaitgalį, papildomai vieną ar du vakarus darbo dienomis bei pusę vaikų atostogų laiko), keičiasi. Vis daugiau šiuolaikinių tėvų iširus šeimai nori pasiskirstyti vaiko priežiūrą lygiomis dalimis. 

Kokios teisinės galimybės Lietuvoje po skyrybų tėvams  lygiavertiškai auginti vaiką?

Mūsų įstatymuose įtvirtintas teisinis reguliavimas numato, jog esant tėvų ginčui vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatoma tik su vienu iš tėvų. Vis dėlto, teismai kategoriškai nepasisako prieš galimybę tėvams susitarti dėl kintamos vaiko gyvenamosios vietos su kiekvienu iš tėvų nustatymo, tai įgyvendinant per bendravimo su vaiku tvarką, kai vaikas su abiem tėvais praleidžia vienodai laiko.

Teismų praktikoje kintama vaiko gyvenamoji vieta su kiekvienu iš tėvų yra galima, įvertinus šias aplinkybes:

1) Dėl to sutaria abu tėvai;

2) Vaiko amžių (kuo mažesnis vaiko amžius, tuo didesnis vaiko poreikis turėti stabilią namų aplinką, kurio neatitiktų pernelyg dažnas gyvenamosios vietos keitimas);

3) Vaiko nuomonę, ar su tokia bendravimo tvarka sutinka vaikas, sugebantis išreikšti savo pažiūras;

4) Teismas nustato, kad būtent tokia tvarka geriausiai atitiks vaiko interesus. Dėl to sprendžiama, įvertinus kiekvieno iš vaiko tėvų gyvenamąją vietą (atstumą tarp jų ir susisiekimo galimybes), vaiko ugdymo įstaigų vietą (atstumą tarp jų ir iki kiekvieno iš tėvų gyvenamosios vietos), vaiko socialinius ryšius su kiekvieno iš tėvų gyvenamosiose vietose ar šalia jų gyvenančiais kitais asmenimis, vaiko sveikatos būklę, kiekvieno iš tėvų užimtumą, jų galimybę pristatyti vaiką į ugdymo įstaigas ir paimti iš jų, kt.

Sprendžiant dėl kintamos vaiko gyvenamosios vietos, taikant „50:50 procentų laiko“ bendravimo tvarkos modelį, nustatymo, kiekvienu konkrečiu atveju būtina atsakyti į esminį klausimą, ar tai išties geriausiai atitiks nepilnamečio vaiko interesus, todėl kiekvienas atvejis vertinamas individualiai.

Pažymėtina, kad net ir tėvams susitarus, jog vaikas faktiškai gyvens su abiem tėvais, tėvų susitarime, nors ir formaliai, tačiau turi būti nurodyta, su kuriuo iš tėvų nustatoma nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta. Tai svarbu sprendžiant vaiko išlaikymo, valstybės mokamų išmokų vaikui valdymo, sutarčių su vaiko ugdymo, sveikatos priežiūros paslaugų įstaigomis sudarymo, vaiko išvykimo į užsienį ir pan. klausimus. 

Atskirai paminėtina, jog pagal įstatymą vaiko išlaikymui skirtos lėšos privalo būti mokamos tam iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, ir tik vienam pastarajam priklauso teisė šias lėšas naudoti išimtinai nepilnamečio vaiko poreikiams. Todėl tėvų susitarime turi būti numatytas skyrium gyvenančio tėvo teikiamas išlaikymas vaikui. To neaptarus arba nurodžius abiejų tėvų teikiamą išlaikymą vaikui išlaikymą, lieka rizika, jog toks susitarimas kaip neatitinkantis įstatymo teismine tvarka nebus patvirtintas. 

Teisininkai gali ieškoti alternatyvų, kaip prie esamo teisinio reguliavimo įgyvendinti praktinį abiejų atskirai gyvenančių tėvų teisių ir pareigų savo nepilnamečiams vaikams proporcingumą užtikrinančias vaiko priežiūros sąlygas, kad nė vienas nesijaustų kažko netenkantis ar turintis mažiau galimybių dalyvauti vaiko gyvenime, tačiau svarbu pabrėžti, jog šimtaprocentinių garantijų, jog toks susitarimas bus patvirtintas, nėra, nes galutinį sprendimą dėl šalių susitarimo priima teismas.

Vaiko saugumui ir ugdymui užtikrinti reikalingas tėvų bendradarbiavimas tarpusavyje ir su vaiku. Būtent todėl tėvai turi siekti spręsti visus su vaiku susijusius klausimus taikiai. Tuo tikslu tėvai į pagalbą gali pasitelkti tarpininkus, mediatorius, psichologus ir pan., nes tik bendras tėvų sprendimas kaip geriausiai auklėti vaiką galės būti geranoriškai vykdomas ir geriausiai atitiks vaiko interesus.