/English

Naujienos

Atgal

Norint inicijuoti bankrotą, nebūtina laukti 3 mėnesius

2020 06 30

Koronaviruso (COVID-19) pandemiją stipriai palietė Lietuvos verslą – didžioji dalis susiduria su iššūkiais. Kyla klausimas, ką daryti bendrovės vadovui, kai bendrovė balansuoja ant nemokumo ribos?

Pastaraisiais metais vyravo praktika, kad nemokumo (bankroto) administratoriai, atstovaudami kreditorių interesams, siekdavo bendrovės vadovo atsakomybės, jei išaiškėdavo bent menkiausių faktinių aplinkybių, kad bankroto procedūras inicijuoti uždelsta. Anot kasacinio teismo, nemokumo atveju vadovas privalo nedelsiant pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Šios pareigos nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalą, už kurios padarymą įmonės vadovui kyla atsakomybė.

Šiemet įsigaliojus naujajam Juridinių asmenų nemokumo įstatymui, prioritetu tapo bendrovės ir kreditorių susitarimas dėl pagalbos. Tai reiškia, kad nemokumo atveju vadovas visų pirma privalo kreiptis į kreditorius ir bandyti susitarti dėl pagalbos. Tik suėjus nustatytam terminui (ne trumpesniam kaip 15 d. ir ne ilgesniam kaip 30 d. nuo pranešimo įteikimo kreditoriui dienos), per kurį toks susitarimas nebuvo sudarytas, būtina kreiptis į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo arba, kreditoriams pritarus, inicijuoti neteisminio bankroto procedūrą.

2020 m. balandžio 21 d. Seimas priėmė koronaviruso (COVID-19) sukeltų pasekmių poveikio Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo taikymui įstatymą (toliau – Specialusis įstatymas), kuriuo vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl restruktūrizavimo arba bankroto bylos iškėlimo sustabdoma karantino laikotarpiui ir 3 mėn. nuo jo atšaukimo. Čia būtina pabrėžti labai svarbų aspektą – šis įstatymas taikomas tik toms bendrovėms, kurios: (i) tapo nemokios po 2020-03-16, (ii) tapo nemokios konkrečiai dėl koronaviruso (COVID-19). Abi sąlygos – būtinos.

Taigi, jei bendrovė tapo nemoki dėl koronaviruso po 2020-03-16, tokios bendrovės vadovas pagal dabartinį teisinį reglamentavimą dar beveik 3 mėn. neturi pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagal Specialųjį įstatymą šį laiką vadovas turėtų paskirti deryboms su kreditoriais dėl pagalbos.

Idėja, atrodytų, gera, ir, tikėtina, kažkam pagelbės. Tačiau praktikoje dar iki koronoviruso buvo matyti tendencija, jog ši procedūra – privalomas siūlymas sudaryti pagalbos sutartį – virsdavo farsu (pavyzdžiui, skolininkas prašo kreditoriaus atsisakyti 75 proc. savo kreditorinio reikalavimo, kreditorius atsako, kad nesutinka), formaliu raštų apsikeitimu, kurie reikalingi tik teisme įrodinėjant, jog išlaikytos įstatyminės procedūros. Tuo tarpu šiuo metu lyg ir susidaro paradoksali situacija – bendrovė yra nemoki, tačiau bendrovės vadovas neturi pareigos kreiptis į teismą dėl bendrovės bankroto, o vietoj to turi „imituoti“ derybas su kreditoriais, kai bendrovės skolos tik didėja.

Taip, Specialusis įstatymas kaip ir privalomai neįpareigoja bendrovės vadovą tuos 3 mėn. kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tačiau bendrovės vadovo fiduciarinės pareigos, reikalaujančios to, kad vadovas veiktų išimtinai bendrovės interesais – tiek karantino metu, tiek jam pasibaigus, niekur nedingo. Todėl, galiausiai pradėjus bankroto procedūrą, nepatenkinti kreditoriai, neabejotinai galės inicijuoti klausimus dėl bendrovės vadovo atsakomybės – dėl to, kad šis laiku neinicijavo bankroto procedūros ir leido didėti skoloms, jei šis nepakankamai stengėsi derėtis su kreditoriais, ar iš vis galimai nesiderėjo.

Atsižvelgiant į bendruosius teisės principus bei bendrąsias vadovo pareigas, manytina, kad bendrovė, kuri tapo nemoki ir negali atsiskaityti su savo kreditoriais, nepaisant to, kad tai nutiko dėl koranoviruso, neturėtų laukti Specialiojo įstatymo terminų, o vietoj to inicijuoti bendrovės restruktūrizavimo arba bankroto procedūrą bendrąja tvarka arba dėti maksimalias pastangas bendrovės išsaugojimui, veiklų įvairinimui, nuostolingų veiklų atsisakymui, deryboms su kreditoriais ir kitų veiksmų, kurie galimai padėtų išsaugoti bendrovę.