Obligacijos: populiarėjantis, bet rizikingas finansavimo instrumentas

Pastaruoju metu kone kas savaitę rinką pasiekia nauji obligacijų siūlymai. Dažnu atveju platinamos obligacijų emisijos yra skirtos ankstesnių emisijų refinansavimui arba papildomiems platinimams, kai per pirmuosius nepavyksta surinkti pakankamo kiekio lėšų.

Obligacijos tampa vis populiaresniu finansavimo instrumentu, kuris orientuotas ne tik į institucinius investuotojus, bet ir į vartotojų mažmeninę rinką, tačiau pastarieji, ne visada geba tinkamai suprasti ir įvertinti investicinę riziką. Vis dažniau obligacijos siūlomos plačiajai visuomenei – žmonėms, kurie ne visada geba tinkamai įvertinti rizikos laipsnį ir emisijos tikslą. Iš esmės obligacija yra paskola su fiksuotomis palūkanomis. Todėl investuodamas žmogus faktiškai suteikia paskolą emitentui – o tai reiškia, kad prisiima kreditoriaus riziką.

 Nepaisant įmantraus pavadinimo, obligacija yra paprasčiausia paskola su fiksuotomis palūkanomis. Emitentui nesugebant išpirkti obligacijų suėjus terminui, obligacijų turėtojai tampa kreditoriais, kurių reikalavimų tenkinimo eilė priklauso nuo to, ar obligacijos buvo užtikrintos, ir koks buvo užtikrinimas. Iš esmės obligacijos tarp jas įgijusio asmens ir emitento sukuria paskolinį santykį. Todėl sprendimas įsigyti obligacijas yra tolygus sprendimui suteikti paskolą. Kai kurias atvejais privataus sektoriaus platinamas obligacijas žmonės vis dar tapatina su Vyriausybės vertybiniais popieriais, kurie savo saugumu net viršija banko indėlio saugumą ir yra labiau taupymo nei investavimo priemonė. Privataus sektoriaus obligacijų įsigijimas – tai ne taupymas, o investavimas. Todėl siekiant įvertinti riziką, investuotojas turėtų  suprasti, kam skolinama, kokiu tikslu ir kokiomis sąlygomis tos lėšos bus grąžintos.

Dažniausiai rinkoje siūlomas obligacijas galima skirstyti pagal listingavimo ir užtikrinimo kriterijus. Listinguojamos obligacijos – tai vertybiniai popieriai, kuriais prekiaujama vertybinių popierių biržose. Obligacijų listingavimas suteikia joms likvidumo, nes jų turėtojai gali bet kuriuo metu parduoti obligacijas už tuometinę rinkos kainą ir tokiu būdu atgauti bent dalį investuotų lėšų ar net uždirbti pelną – tai priklauso išimtinai nuo obligacijų rinkos kainos. Tuo tarpu nelistinguojamos obligacijos neturi likvidumo, todėl investuotos lėšos, iš esmės, bus atgautos tik pasibaigus obligacijų terminui. Taip pat obligacijos yra skirstomos į užtikrintas ir neužtikrintas. Esminis skirtumas – emitentui negalint išpirkti obligacijų, užtikrintų obligacijų atpirkimui bus naudojamos lėšos, gautos realizavus užstatą (pvz., nekilnojamąjį turtą, vertybinius popierius ar kitą užtikrinimo priemonę).

Neužtikrintų obligacijų atveju, emitentui nesugebant išpirkti obligacijų suėjus terminui, obligacijų turėtojai tampa trečios eilės kreditoriais, kurių reikalavimai tenkinami po hipotekos kreditorių, mokesčių inspekcijos ir darbuotojų. Tai reiškia, kad emitento nemokumo atveju obligacijų savininkai, tikėtina, nieko neatgaus. Emitento bankroto atveju neužtikrintų obligacijų savininkai dažnai lieka be jokio kompensavimo. Todėl būtina pasidomėti, kuo konkrečiai užtikrinta emisija – ar tai realus turtas, ar tik akcijų įkeitimas, kuris dažnai būna formalaus pobūdžio.

Ką reikėtų vertinti ir suprasti?

 Kalbant apie užtikrintas obligacijas, svarbu įvertinti, kas yra įkeičiama ir kokios yra išieškojimo iš įkeisto turto galimybės. Vienais atvejais įkeičiamas esamas ar vystomas nekilnojamasis turtas – šio tipo užtikrinimas suteikia didžiausią apsaugą obligacijų savininkams ir užtikrina, kad didesnė investicijų dalis, net ir nesėkmės atveju, bus atgauta. Kiek kitokia situacija yra su obligacijomis, kurios užtikrinamos emitento akcijų įkeitimu. Kai kuriais atvejais emitentas pats jokios veiklos nevykdo, o surinktas lėšas perskolina projektą vystančiai įmonei. Kitais atvejais įkeičiamos pačios projektą vystančios įmonės akcijos, tačiau, kaip taisyklė, projektinės įmonės turtas jau būna įkeistas finansų įstaigai. Tad nesėkmės atveju rezultatas bus tas pats, kaip ir su neužtikrintomis obligacijomis. Užtikrinimo priemonė turi realią vertę tik tada, kai iš jos galima efektyviai išieškoti. Jei įkeistas turtas jau apkrautas banko hipoteka, obligacijų turėtojams toks užtikrinimas dažnai nesuteikia jokios realios apsaugos.

Suprantant, kad obligacijos yra rizikos investicija, svarbu įvertinti, kokiu tikslu yra skolinamasi ir iš kokių šaltinių bus mokamos palūkanos bei atperkamos obligacijos. Kai kuriais atvejais obligacijos naudojamos kaip tiltinis finansavimas („bridge financing“). Pavyzdžiui, obligacijos gali būti skirtos finansuoti nekilnojamojo turto projekto statybos darbus, siekiant vėliau objektą įkeisti finansų įstaigai ir paskolos lėšomis išpirkti obligacijas. Tokiu atveju turėtų būti vertinama refinansavimo rizika. Jei bankinis finansavimas nebus suteiktas, pvz. dėl nepakankamo pinigų srauto, emitentas gali būti priverstas leisti naują emisiją. Tačiau nėra jokios garantijos, kad rinka ją priims.

Kitu atveju obligacijų lėšos gali būti skirtos nekilnojamojo turto projekto statybos darbams, o vėliau turtas realizuojamas, o pardavimo pajamos skiriamos obligacijų išpirkimui. Bet kokiu atveju, vertinant obligacijas, svarbu suprasti ne tik kam bus naudojamos ir kaip grąžinamos lėšos, bet ir įvertinti tai, kiek nuosavo kapitalo į projektą investuoja emitentas ar su juo susiję bei kontroliuojantys asmenys. Nuosavo kapitalo buvimas indikuoja, kad emitentas tiki projekto sėkme. Kuo didesnis jo indėlis, tuo stipresnis motyvas net krizės atveju projektą išsaugoti.

Rizikos rodikliai: palūkanų dydis ir reputacija

 Kitas svarbus elementas, kuris gali būti reikšmingas vertinant obligacijų riziką, yra emitento bei su juo susijusių asmenų reputacija ir finansinės galimybės krizės atveju pateikti papildomą kapitalą.

Siūlomų palūkanų dydis taip pat yra vienas iš esminių rizikos indikatorių – kuo didesnės palūkanos, tuo didesnė rizika.

Aukšto pajamingumo obligacijų platinimas leidžia daryti prielaidą, kad pigesni finansuotojai – bankai, fondai ar sutelktinio investavimo platformos – atsisakė skolinti dėl pernelyg didelės rizikos.15 proc. ar panašaus dydžio siūlomos palūkanos turėtų būti aiškus įspėjimas. Tokie atvejai kaip „Integre Trans“ ar „BigBrand“ parodė, kad net viliojančios grąžos pasiūlymai gali baigtis investuotojų praradimais.

Bet kokiu atveju, obligacijos yra gera ir sparčia populiarėjanti finansavimo priemonė, tačiau kaip ir bet kurios kitos investicijos yra susijusios su rizika. Priimant sprendimą dėl investavimo į obligacijas, naudinga pasikliauti ne tik spalvingu prospektu, bet ir profesionalų, suprantančių šių finansinių instrumentų prigimtį, patarimais. Obligacijos nėra blogis, tačiau jos nėra ir indėlis. Tai skolinimas, kuris visada susijęs su rizika. Todėl svarbiausia – suprasti, ką perki.

AVOCAD partneris, advokatas Laurynas Staniulis