Draudimas apeliacinės instancijos teismui priimti blogesnį sprendimą, ką verta apie jį žinoti?
Lietuvos teisinėje sistemoje viena iš pamatinių teisingumo vertybių yra užtikrinti sąžiningą ir teisingą bylos nagrinėjimą. Čia ypatingai svarbus principas „non reformatio in peius“, kuris užtikrina, kad asmuo, apskundęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, nepatirs dar blogesnių pasekmių vien dėl to, kad pasinaudojo savo teise į apeliaciją. Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininko Domanto Velykio, šis principas itin reikšmingas tiek baudžiamajame procese, tiek civilinėse ar administracinėse bylose.
Pavyzdžiui, baudžiamojoje byloje, kai pirmosios instancijos teismas asmeniui paskyrė 2 metų laisvės atėmimo bausmę, o asmuo, nesutikdamas su sprendimu, pateikė apeliaciją, apeliacinis teismas gali grąžinti bylą nagrinėti iš naujo. Tačiau net ir tuo atveju pirmosios instancijos teismas, remdamasis minėtu principu, negali paskirti griežtesnės bausmės nei 2 metai, nebent to aiškiai prašytų kita proceso šalis, pavyzdžiui, prokuroras. Šis principas apsaugo apeliantą nuo neigiamų pasekmių, kurios galėtų kilti vien dėl teisės į apeliaciją realizavimo.
AVOCAD teisininkas sako, kad tokiu reguliavimu yra užtikrinama apelianto teisė apskųsti, jo vertinimu, neteisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nesibaiminant, kad apeliacinės instancijos teismas pablogins jo padėtį, palyginus su nustatyta pirmosios instancijos teismo sprendime.
„Vertinant, ar apelianto atžvilgiu buvo padarytas minėto principo pažeidimas, reikia nustatyti ar buvo priimtas blogesnis, negu yra skundžiamas, sprendimas. Blogesniu gali būti pripažintas teismo sprendimas, kuris labiau varžo asmens teises, nustato jam daugiau pareigų ar pan. Svarbu tai, kad šis draudimas yra taikomas tik tada, kai pirmosios instancijos teismo sprendimą apskundžia tik viena proceso šalis“, – atkreipia dėmesį D. Velykis
Anot teisininko, civiliniame procese išimtys dėl draudimo priimti blogesnį sprendimą apeliacinės instancijos teisme turi būti aiškinamos itin siaurai ir gali būti taikomos tik tais atvejais, kai to neabejotinai reikalauja reikšmingas konkrečioje byloje nustatytas viešasis interesas ypač jei procesas apeliacinės instancijos teisme yra užbaigiamas, negrąžinant bylos iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Teisiniame reguliavime numatyta, kad apeliacinio skundo ribos gali būti peržengiamos tik tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
„Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apeliacine tvarka skundžiamą procesinį sprendimą, neteisingai pritaikė teisės normas, savaime negali pagrįsti nei apeliacinio skundo ribų peržengimo, nei atitinkamai apelianto teisinės padėties pabloginimo apeliacinės instancijos teisme“, – pabrėžia Domantas Velykis.
Tačiau, anot teisininko, svarbu tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog apeliacinės instancijos teismas neturi būti apeliacinio skundo ribų varžomas taip, jog jo sprendimas būtų iš esmės neteisingas ir tai pažeistų konstitucines vertybes. Taigi čia labai svarbus ir proporcingumo principas.
Svarbu paminėti, kad draudimo priimti blogesnį teismo sprendimą pažeidimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje nebuvo laikoma situacija, kai abi proceso šalys pateikė apeliacinius skundus, tačiau viena iš šalių ginčijo tik bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymą, o apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą, nors tik bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymą ginčijusi šalis tokio reikalavimo nebuvo nurodžiusi, tačiau nesutiko su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kurios lėmė atitinkamą sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, t. y. nurodė ir argumentus, kodėl iš esmės nėra teisingas pirmosios instancijos teismo sprendimas.
Draudimas priimti apeliantui blogesnį sprendimą yra aktualus visoms proceso šalims tiek apsvarstant tolimesnę bylos strategiją ir argumentų bei reikalavimų nurodymą rengiant apeliacinius skundus, tiek vertinant priimtus apeliacinės instancijos teismų sprendimus bei galimybes teikti kasacinius skundus, vadovaujantis šio principo pažeidimu. „Šis principas ypač svarbus apsaugant asmenis nuo galimo teisminės sistemos piktnaudžiavimo ar neproporcingų sprendimų. Jo žinojimas ir supratimas yra svarbus ne tik teisės specialistams, bet ir visiems visuomenės nariams, nes tai padeda užtikrinti pasitikėjimą teisine sistema bei skatina aktyvų dalyvavimą teisiniuose procesuose. Tik informuoti ir sąmoningi piliečiai gali efektyviai ginti savo teises ir prisidėti prie teisinės valstybės stiprinimo“, – pabrėžia teisininkas.