Ar teismai gindami valstybės interesus ir privataus verslo interesus taiko dvigubus standartus?
Teismų praktikoje neretai pasitaiko atvejų, kai, dar neįsiteisėjus sprendimui civilinėje byloje ar net nepranešus atsakovui, teismas nusprendžia taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo turtą (kilnojamąjį, nekilnojamąjį, pinigines lėšas ar turtines teises).
Toks areštas taikomas tais atvejais, kai yra pavojus, jog atsakovas gali paslėpti ar išvaistyti savo turtą. Šio arešto tikslas yra turto, iš kurio ieškovas galėtų išieškoti skolą, išsaugojimas, jei teismas skolą priteistų.
Atrodo būtina ir pateisinama priemonė, kuri neleidžia išvengti nesąžiningiems skolininkams realaus atsiskaitymo su kreditoriais. Tačiau, ji gali būti ypač žalinga verslą vykdančioms įmonėms. Piniginių lėšų areštas iš esmės reiškia, jog įmonė negali atsiskaityti su darbuotojais, „Sodra“, Valstybine mokesčių inspekcija, verslo partneriais, su kuriais teisminių ginčų nėra (pvz. žaliavų tiekėjais arba komunalinių ar kitų paslaugų, gyvybiškai svarbių veiklos vykdymui, teikėjais ir pan.), dėl to įmonės veikla stringa ir atsiranda mokumo problemų, galiausiai verslas bankrutuoja. Tokios gąsdinančios pasekmės net gali tapti ieškovo taikoma spaudimo priemone atsakovui, kuris vykdo verslą, nes dėl minėtų areštų neigiamų padarinių, atsakovai susimoka skolas be bandymo jas ginčyti, nors jos ir būna abejotinos.
Todėl, bendros kompetencijos teismai, siekdami surasti balansą tarp kreditoriaus intereso, kad skolininkas išlaikytų turtą, iš kurio būtų galima išieškoti skolą ir skolininko intereso, kad nebūtų taikomos perteklinės turto arešto priemonės ir nebūtų žlugdomas verslas, kuris kaip tik gausina turtą iš kurio kreditorius gali atgauti skolą, iš esmės taiko tokią formulę - būtina nustatyti atsakovo nesąžiningus veiksmus, kuriais jis siekia sąmoningai bloginti savo turtinę padėtį (pavyzdžiui, turimą turtą parduoti mažesnėmis, nei rinkoje egzistuojančios, kainomis) ar atlikti kitokius veiksmus, kuriais būtų specialiai apsunkintas ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas. (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-611-464/2019; Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019).
Tačiau, yra bylų, kuriose skolą prašo priteisti valstybės institucijos iš to paties verslininko. Pavyzdžiui, Nacionalinei mokėjimo agentūrai (NMA) nusprendus, jog verslininkas netinkamai įvykdė projektą, nusprendžia susigrąžinti išmokėtą paramą. Tačiau, tai, jog valstybė mano, kad projektas neįvykdytas ar netinkamai neįvykdytas ir parama turi būti grąžinta, dar nereiškia, kad taip yra iš tikrųjų, nes teisminiame ginče teismas gali prieiti išvadų, kad projektas įgyvendintas tinkamai ir valstybės nepagrįstai prašo priteisti išmokėtą paramą. Nors tokios bylos yra priskirtos nagrinėti administraciniam teismui, tačiau LVAT laikos pozicijos, kad jose reikalavimų pobūdis yra turtinis, nes sprendžiamas klausimas būtent dėl skolos priteisimo.
Taigi, iš esmės bylos dėl skolų privataus asmens (pvz. įmonės) naudai ir NMA naudai yra tos pačios skolos priteisimo bylos. Jų skirtumas tik tas, kad bylas dėl skolos priteisimo NMA naudai sprendžiamos ne bendros kompetencijos, o administraciniuose teismuose. Ir čia kyla klausimas ar, aplinkybė, kad skolos priteisimo valstybei byla sprendžiama ne bendros kompetencijos, o administraciniame teisme, turėtų leisti turto arešto klausimą spręsti kitaip, nei tai daro bendros kompetencijos teismai? Elementari logika sako, tokios bylos turėtų būti sprendžiamos taikant tokius pačius principus kaip ir bendrosios kompetencijos teismų praktikoje.
Vis dėl to, jei pažvelgsime į administracinių teismų praktiką, pastebėsime, kad valstybės, kaip kreditoriaus interesai iš esmės yra labiau ginami sprendžiant dėl atsakovo turto arešto. Administraciniai teismai skolos valstybės institucijos naudai priteisimo bylose nenustatinėja, ar skolininkas yra nesąžiningas ir siekia sąmoningai paslėpti ar išvaistyti turtą, o pakanka nustatyti tik tai, kad pavyzdžiui prašomos priteisti skolos suma yra didelė, dėl ko neareštavus skolininko (pvz. įmonės) turto, įskaitant sąskaitų, skolos išieškoti nepavyks.
Taigi, administraciniai teismai, taikydami turto areštą bylose dėl skolos gražinimo valstybės institucijos naudai, skirtingai nei bendros kompetencijos teismai, iš esmės netikrina ar atsakovas galimai nesąžiningas ir ar jis slėps savo turtą. Administraciniai teismai nustatę, kad skola, dėl kurios pagrįstumo dar tik vyksta ginčas, didelė tiesiog areštuoja atsakovo turtą, taip iš esmės paralyžiuodamas atsakovo (įmonės) veiklą.
Teismams iš tiesų tenka nelengva užduotis – surasti balansą tarp verslo ir valstybės interesų apsaugos tokiose bylose, tačiau reikia tikėtis, kad galiausiai tiek administracinių tiek bendrosios kompetencijos teismų praktika, aiškinant turto arešto standartus ir laikantis lygiateisiškumo principo taps vienoda ir nuspėjama.
Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Dainius Antanaitis